Jei esi jauna mama ir atėjusi susitikti su drauge pastebi, kad tavo švarkelio atlapas suteptas kūdikio košele – verkti ar juoktis? O jei nieko iš aplinkinių nesudomina tavo pasakojimas apie trečiąjį tavo mažyliui išdygusį dantį? Ir tavo vyras, grįžęs namo, po pusvalandžio pareiškia, kad negali ištverti „viso to bardako“ – verkti ar juoktis?

„Juoktis!“ – sako komedijos „Ša, kalba mamos!“ kūrėjos. „Juoktis ir džiaugtis kiekviena stebuklinga motinystės akimirka!“

Šis spektaklis – tai tarsi simbolinė milijonų mamų istorija. Ji nenuspėjama: kartais labai juokinga, o kartais beveik graudi. Tai komedija, kurią galima vadinti ir intymia išpažintimi, ir masiniu juoko terapijos seansu.

Komedija „Ša, kalba mamos!“ (angl. Mum‘s The Word) gimė Kanadoje. Buvo 1993-ųjų pavasaris. Šeštadienio rytais šešios buvusios profesionalios aktorės, o dabar – dar visai „žalios“ mamos susitinka išgerti kavos, paplepėti ir pasidalinti motinystės džiaugsmais bei rūpesčiais. Visos gyvena ir jaučiasi panašiai, todėl šnekos liete liejasi. Šešių mamyčių susitikimai tampa tradicija. Dar daugiau, visos sutaria, kad bent dalį emocijų – nuo kone isteriško juoko iki sunkiai tramdomų ašarų – reikėtų perkelti į teatro sceną.

Komedijos „Ša, kalba mamos!“ premjera įvyko po kelių mėnesių Vankuveryje. Spektaklio autorės – Linda A. Carson, Jill Daum, Robin Nichol, Deborah Williams, Barbara Pollard ir Alison Kelly.

Po premjeros 1993 metų rudenį, pjesės „Ša, kalba mamos!“ tekstas dar ilgokai nebuvo išleistas, nes šešios komedijos autorės visas savo ir savo kolegių istorijas scenoje nesunkiai atkurdavo tiesiog iš atminties.

Nepaisant to, netrukus „Ša, kalba mamos!“ peržengė Kanados sienas. Iki šiol komedija buvo pastatyta daugiau nei dešimtyje pasaulio šalių, nuo Jungtinės Karalystės iki Australijos.