 |
 |
|
| DAINIUS KAZLAUSKAS> Aktorius ir režisierius |
Visame pasaulyje – daugybė galinčiųjų kažką profesionaliai padaryti ir labai mažai idėjų. Todėl šiandien įvairiausiais būdais perpakuojama tai, kas buvo sukurta anksčiau. | Šio teatro atsiradimas man – iššūkis. Kuo visa tai baigsis – nežinau. Bet žinau, nuo ko prasidėjo. Jį sukūrė bendraminčiai, vertinantys galimybę būti savimi. Mums tai didžiausia vertybė ir svarbiausia kryptis. |
|
|
|
| DONATAS TARASEVIČIUS> Vadovas |
Idėja ir jos įgyvendinimo būdai gali keistis net kai iki finalo lieka vienas žingsnelis. Nes neįmanoma net prielaida, kad kuri nors idėja yra nepriekaištinga. | Vėjas. Matau jį ir kiekvieną kartą negaliu atsistebėti tuo mažu stebuklu. Kaip jis žiūri, šypsosi, verkia, atranda, džiaugiasi ir liūdi. Jis spinduliuoja nepaprastą energiją: bėga, krenta, keliasi ir vėl bėga. Būtinai padaro viską, kas jam neleidžiama, bet visada pasako ačiū. Kalba kartais tik sau suprantama kalba, bet daro tai taip išraiškingai, kad nuščiuvę jo klausosi visi. Net kai jis miega, atrodo, kad su juo užmiega visas pasaulis, norintis su juo susitikti net ir jo sapne. Kiekvieną kartą matydamas jį vėl iš naujo pradedu tikėti. „Idioteatras“? Pažindamas žmones, supančius mane čia kiekvieną dieną, jaučiu, lyg jį būtų norėjęs sukurti Vėjas man – kad aš bent iš dalies galėčiau jaustis tarsi su juo, kai jo šalia nėra. Ir, manau, jam tai tikrai pavyko. |
|
|
|
|
SIMONAS KEBLAS> |
Gerai idėjai gimti reikia gerų žmonių. Gerai minčiai reikia nuoširdumo ir tiesos. Reikia, kad būtų gera. Vertinkime tai, ką turime brangiausia – gerus žmones | Diena pasitaikė išskirtinai sunki, o vakare dar spektaklis. Mano darbo dalis. O norėjosi tik greičiau atsidurti kažkur kitur, visiškoje tyloje. Spektaklis artėjo prie pabaigos, stebėjau publiką ir pamačiau senyvą vyrą. Jis tarsi sapne žiūrėjo į sceną, nė akimirkai neatitraukdamas akių, o jo ranka stipriai gniaužė šalia sėdinčios moters ranką. Spektakliui baigiantis jo skruostai vos pastebimai virpėjo, o po to jais nuriedėjo kelios ašaros. Jis pirmasis pradėjo ploti ir atsistojo. Po to pradėjo stotis kiti, galiausiai visa salė stovėjo ir ošė nuo ovacijų. Uždanga. Vyras tebežiūrėjo į sceną ir laikė suspaudęs moters ranką. Po to jie atsistojo, apsikabino ir lėtai, šypsodamiesi išėjo. Niekada gyvenime negalvojau, kad dirbsiu teatre. |
|
|
|
| JULIJA DUNAJEVSKAJA> ProdiuserĖ |
Geriausia idėja – klausytis širdies. Ypač dabar, kai po ja – nauja gyvybė. | Jei esi atviras ir gyveni atvira širdimi, viskas bus gerai. Seksis ir darbai, ir visa kita. Man labai patinka tai, ką darau dabar, nes įkyrias smulkmenas dažniausiai nusveria kūrybiškumas. Ir apskritai, yra smagu, kai galiu kasdien jaustis truputį labiau patyrusi negu vakar. Žinau, kad šiandien vakare galėsiu atsakyti į daugiau klausimų negu iš ryto. Man atrodo, kad darbe aš jaučiuosi kaip vandenyje. O plaukiu aš gerai! |
|
|
|
| MARIJA JOFFE> ProdiuserĖ |
Pradžioje buvo idėja, o tik paskui žodis. Jeigu nebūtų idėjų, tvyrotų mirtina tyla. | Jei dabar spektaklio metu atitraukčiau scenos užuolaidą, pamatyčiau žmones, kurių, atrodo, ten anksčiau niekada nebuvo. O dabar yra. Tiksliau ne, jie buvo ir anksčiau. Tik manęs nebuvo už tos užuolaidos. Sunku ten ateiti: visi jaučiasi savi, o tu dar ne. Nebuvau, kai viskas prasidėjo, nežinau, kaip buvo ir kaip bus, bet esu dabar. Ir užuolaida po truputį tampa sava. |
|
|
|
| DARIUS KRASAUSKAS> TekstŲ kŪrĖjas |
Jei idėją sugalvojai greitai ir lengvai, gali neabejoti, kad ji buvo jau ne kartą sugalvota iki tavęs. Tiesa, būna išimčių, bet man dar nepasitaikė. | Kai studijavau žurnalistiką, jau pirmame kurse pagalvodavau: gyvenime būtų jėga atsirasti kažkur prie meno. Dabar kartais pats sau pavydžiu: mano darbas – prie teatro, mano hobis – prie muzikos, ir net laisvalaikis sodyboje – savotiškas menas, jei tik pritarsite, kad gamta – didžiausias iš menų. Ir, svarbiausia, visur tokie žmonės, su kuriais galima kalnus nuversti. Būna, kad ir pasibaram. Bet neapsimetinėjam. Žinot, aš kartais tikrai pats sau pavydžiu. |
|
|
|
| DEIMANTĖ DOKŠAITĖ> Atstovė ryšiam su žiniasklaida |
Man geriausios idėjos kyla prieš pat miegą. Dažnai ryte nubudusi jų nebeprisimenu, jos tarsi ta Pelenės karieta pavirsta į moliūgą. Todėl dabar šalia lovos turiu bloknotą ir tušinuką. Užsirašau, jei dar pajėgiu galvą nuo pagalvės atkelt. | Kadangi kasdien parašau daugiau žodžių nei pasakau, čia norisi nedaugžodžiauti arba net visai tylėti. Tik atėjusi į „Idioteatrą“ supratau kiek daug reikia padaryti, kad „pasidarytų“ teatras. Kita vertus, seniau man to ir nereikėjo žinoti, nes buvau žiūrovė, ta, kuri ateina patirti, pamatyti, pajausti, išgirsti, tai kuriai teatro „darymo“ procesas ir neturi būti svarbus bei žinomas. Nes išnyktų dalis magijos. O šiaip svajoju (nuolat) gulėti pliaže, gaudyti saulės spindulius ir klausytis jūros. |
Ištikimiausiems savo draugams apie būsimus spektaklius ir bilietų pardavimo pradžią pranešame anksčiau negu visiems likusiems. Jei nori naujienas sužinoti pirmas, tereikia įvesti savo elektroninio pašto adresą.
2010/10/15 18:00
Urvinis Žmogus
Kauno kultūros rūmai „Girstutis“ (Kovo 11-osios g. 26, Kaunas)
2010/08/30 11:40
Sako: jei gali nerašyti - nerašyk. Dar kartais galvoja, kad kūryba kuriantiems - kaip per sviestą. O dar neretai šaukia, kad "mūsų tik trys milijonai".
Visą tai išgirdęs nesusilaikiau neparašęs. O galėjau:)
P.S. Jūsų pereitą savaitę apsilankė rekordinis skaičius per visą Idioteatro istoriją. Ačiū. Šią dainą skiriame jums. Tendencingai! :)
2010/08/25 12:40
Taip vyksta prieš kiekvieną naują sezoną. Atrodo viskas taip toli, o paskui paima ir ateina! Todėl ir vėlavome, todėl ir nerašėme, todėl ir rašome dabar!
Kiekvienas naujas sezonas, kaip ir labai laukiama kelionė turi tris stadijas. Pirma, panaši į tą, kai tik nusiperki kelionės bilietą ir atrodo, kad tas momentas kai jau reikės jį panaudoti yra maždaug už kelių šimtų metų. Antra stadija, ateina apytiksliai tada, kai suvoki, kad kelionė jau čia pat (kokią savaitę iki), bet atrodo, na tiek laukiau, nėra kur skubėti, dar palauks. Trečioji stadija sunkiausia ir dažniausiai silpnesnių nervų keliautojams pasireiškia panikos priepuoliais. Žinote, kai kelios valandos iki kelionės paniškai kokį pusvalandį po namus lakstai be jokio tikslo, tada pradedi grūsti visus įmanomus daiktus į lagaminą, protarpiais tarp grūdimo pamąstai kur maždaug yra bilietas, kaip nuvažiuoti iki oro uosto, kur yra raktai nuo durų ir t.t., tada jau viską randi, sudedi, eini pro duris, dažniausiai būtent tuo momentu prisimeni apie pamirštą pasą, bėgi jo, grįžti prie durų, jau nebeturi raktų, palikai ten, kur ėmei pasą, bėgi raktų, grįžti, užrakini duris, įsėdi į taksi, išlipi iš taksi, įlipi į lėktuvą, pakyli... ir atrodo, kad laimingesnis gal niekada ir nebuvai...
Panašioje trečiojoje stadijoje gyvenome dvi savaites ir jau beveik pripratome, nors neslėpsime silpnesnių nervų „idioteatrijoms“ panikos priepuoliai pakartotinai kilo kelis kartus. O dabar, ant pakilimo tako esame ramūs, geri sau, geri jums ir atrodo, kad laimingesni gal niekada ir nebuvom...Kylam!
Tiems kas laukė ir tiems, kas džiagiasi kartu su mumis, visą šią savaitę (iki 08.29) bilietus į visus naujojo sezono spektaklius leidžiame įsigyti su 50% nuolaidą. Tik neužmirškite kasininkei „Tiketoje“ pateikti šios „Idiotiesos“.
Rugsėjo ir spalio spektaklių repertuarą rasite čia ir čia.
O dabar, tris kartus VALIO!
Idioteatras
2010/06/25 15:16
Gal ir jums taip būna? Man tai kasmet ir vis kartoju, kad jau kitais metais tai nepasikartos. Kalbu apie braškes. Kaskart galvoju, kad na jau šiemet tikrai jų atsivalgysiu taip, kad visus metus nebenorėsiu. Ir kiekvienais metais man tai nepavyksta. Ir ne todėl, kad atsivalgymui man jų tonos reikėtų. Tiesiog kai jau braškės pasirodo turguose galvoju, kad dar truputį per brangios, dar truputį per lenkiškos, dar palauksiu savaitėlę kol braškių sezonas įsibėgės. Ir vos spėju suvokti, kad gal jau laikas imtis to atsivalgymo, sezonas ima ir baigiasi, braškių kainos vėl šokteli į viršų ir lieku nesupratusi, kaip man ir vėl taip nutiko. Vėl pakartoju, kad kitais metais taip tikrai nebeišsidursiu.
Bet gal gyvenime būna taip ne tik su braškėmis. Žinote, kai atrodo dar per anksti, o paskui jau per vėlu, bet niekad laiku.
Ta proga bliūdas braškių iš mano močiutės daržo Žemaitijoje.
